Kaip suprantate šitą žodį? DLKŽ teigia, kad tai 'nuosavybė'. Aš jį kažkaip kitaip suprantu, bet negaliu apibrėžti. Blogiausia, kad susidūriau su šiuo žodžiu ypač sudėtingame istoriniame vertime ir nesu tikra, kad autorius irgi tiksliai žinojo, ką jis reiškia, nors ir koks ten žinovas yra. Va toks sakinys: Vilniečių Martyno Smigleckio, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ar Žygimanto Liauksmino kūryba tapo visos to meto Europos savastimi. Gal turite minčių, kaip išversti ar suprasti tą 'savastį'?