Aš tai tokius klausimus spręsdama pirmiausia žiūriu į save. Pradedu nuo moralinės plotmės, tarkime. Ką padarau per dieną? Prisidirbu tiek nuodėmių, pasirodau esanti tokia nedora, turinti daugybę ydų, kad apima neviltis. O šalia to pastebiu savyje mintis apie Dievą, pamąstau, koks jis gali būti (jei D I E V A S, tai mąstyk logiškai, neuždaryk jo į savo minčių gardą) ir kokia aš esu, ir vėl apima kone neviltis. Mąstau, turėtų būti tiltas iki Dievo, ir, negana to, toks, kad aš galėčiau jį pasiekti ir užkopti juo į dangų (ar panašiai kaip kopėčiomis, laiptelis po laiptelio). Nieko kito artimesnio ir prieinamesnio nerandu kaip tai, kad tas tiltas būtų panašus į mane, bet be manųjų nuodėmių, kurios mane meta žemyn. Taigi tas tiltas turi (dėl solidarumo) atsirasti žemėje tokiu pat būdu kaip aš, išskyrus vėl nuodėmę. Dabar jau supranti, prie ko priėjome? Prie Marijos, „kurią palaiminta vadins visos kartos“, kaip buvo išpranašauta Šv. Rašte prieš du tūkst. metų. Taip ir yra iki šios dienos. Taigi dabar supranti ir tai, kodėl „mažytės r“, nors ji pagimdytų ir dvidešimt vaikų, niekas nevadins palaiminta ir jos vaikams nesimels. Dar siūlyčiau tau, kai ką nors dirbsi, pvz., gaudysi savo viščiukus, pagalvoti apie tai, koks gali būti nenuodėmingas, t.y. šventas kūnas. Juk jau turime apsčiai pavyzdžių ir čia, žemėje, – lakus, spindintis, gražus, toks, kuriam neegzistuoja jokios kliūtys (čia turiu galvoje ir materiją, tai yra atsakymas tau į klausimą, kodėl Marija liko Mergelė. Bet dėl diskretiškumo šio klausimo plačiau nenagrinėkime, juk tu irgi nenorėtum, kad kas nors viešai blusinėtų tavo intymius reikalus. Na, nebent tavo patys artimiausi ir mylimiausi žmonės). Turėti tokį kūną didžiausia palaima. Tai va, cėce, kaip išmaniau, taip atsakiau į visus tavo klausimus. Dėkoju, kad klausi. Man irgi daug kas neaišku, ir aš nuolat ieškau atsakymų. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16748