Noe, nežinau, ką turi galvoje sakydama "nebepriklausoma (?) nuo kūno". Argi siela negali kalbėti už save būdama kūne? Argi žmogus negali kalbėti iš savo sielos, iš širdies, sakyti, ką jaučia, ką patiria? Ir argi jausti ir išlieti jis gali tik pyktį kaip varna arba mie, arba kažkas, pasirašęs "kliedinčiai sielai"? Pažiūrėk, Noe, kokie pikti jų komentarai, ir pabandyk įsivaizduoti, kiek slepiamos gėlos yra jų sielose, kiek nuskaudos ir priešiškumo pasauliui, kad susikaupia tiek pykčio. Ir aš jų neūdiju ir nėra mano žodžiuose nė lašo ironijos, archyvarai. Negi manai, kad galėčiau kalbėti apie tuos mažus, kaip sakai, buitinius poelgius, jei neturėčiau panašios patirties? Viskas pasaulyje yra susiję, viskas pinasi į keistą tinklą, kurio viename kampe timptelėjus vieną siūlą virpulys nubanguoja per visą pynimą. O buitiniai poelgiai yra tiesioginis mūsų nuostatų atspindys. Žmogus kenčia, kai savo nuostatas sukaupia blogio erdvėje ir kenčia, jei nesuranda joms pastovios vietos, kai svyruoja, kai yra neapsisprendęs, kaip mie dėl tos elgetos prie parduotuvės. Nežinau, Noe, ar būsiu čia, greičiausiai tik trumpam įšokau, perskaičiau komentarus apie vargšus ir panorau pasakyti tai, ką juose pamačiau, kad labiausiai mus teršia tai, kas išeina iš mūsų pačių, ir kad labai reikia stengtis laikytis švaros. Šiaip aš labai toli nuo jūsų, ne, ne aukščio prasme, aš labai labai toli, juk patys didžiausi atstumai yra ne tarp kūnų, bet tarp sielų... O matrica, archyvarai, tai įvaizdis iš žinomo filmo, ir žodžiai apie nepasiruošimą priimti tikrovę, irgi iš jo. Tiesiog man jie čia labai tiko :). Tik keista: negi jūs iš tiesų niekada apie tai negalvojate? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16748