Tema: ... nedorėliai ... pragmatizmas ... dauginimasis...
Autorius: Noė jz
Data: 2009-05-10 12:13:48

Čia yra  dvasinė problema, man rods. Aš irgi taip meluoju. Visi taip
(rečiau ar dažniau) meluoja. Bet šiaip manau, kad tikroji atspirtis yra
Dievo meilė, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų šiais laikais. Aš
gailiuosi padariusi kokią kiaulystę iš meilės. Kažkaip gėda,
panašiai kaip ir žmogui, kuris išdavė patį brangiausią sau artimą.
Iš meilės gailėtis įskaudinus - geras motyvas. Jei jis tikrai iš
meilės, o ne iš savimeilės. Kas per daug sureikšmina save, tas
perdėtai (netikrai) vertina ir savo nuodėmes. Kunigai tai vadina
skrupulais, t.y. tam tikra dvasios liga. Man vienas po išpažinties yra
pasakęs: tamsta esi skrupulatė. Tokiais atvejais jie pataria griežtai
klausyti nuodėmklausio nurodymų (jei eini išpažinties). Aš tai
ramindavau tą savo „nubaus“ tokia mintimi: kas aš tokia, kad mano
nuodėmės tokios reikšmingos? Dievas toks gailestingas, taip mane myli,
kad jam, atsiprašant, nusišvilpti ant mano nuodėmių. Bet vėlgi
nereikia perlenkti - kai kurie taip piktnaudžiauja Dievo gailestingumu,
kad visiškai savęs nekontroliuoja nuolatos ramindamiesi, esą Dievas
viską atleis. O man Dievas profilaktiškai kartais pasiunčia baimės
šuorą, kad labiau žiūrėčiau tvarkos. Taip jis nori žmogų
paskatinti, kad tas stropiau valytųsi dvasiškai ir taip darytųsi
tyresnis. Gal jis ir iš tavęs to tikisi. Lakstymas iš vienos kultūros
(religinės) į kitą nieko nepagelbės - čia yra, kaip sakiau, dvasinė
problema, tavo ir Dievo santykis, veikiau tikrasis veiksmas vyksta už
kultūros ribų. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16748