Čia yra dvasinė problema, man rods. Aš irgi taip meluoju. Visi taip (rečiau ar dažniau) meluoja. Bet šiaip manau, kad tikroji atspirtis yra Dievo meilė, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų šiais laikais. Aš gailiuosi padariusi kokią kiaulystę iš meilės. Kažkaip gėda, panašiai kaip ir žmogui, kuris išdavė patį brangiausią sau artimą. Iš meilės gailėtis įskaudinus - geras motyvas. Jei jis tikrai iš meilės, o ne iš savimeilės. Kas per daug sureikšmina save, tas perdėtai (netikrai) vertina ir savo nuodėmes. Kunigai tai vadina skrupulais, t.y. tam tikra dvasios liga. Man vienas po išpažinties yra pasakęs: tamsta esi skrupulatė. Tokiais atvejais jie pataria griežtai klausyti nuodėmklausio nurodymų (jei eini išpažinties). Aš tai ramindavau tą savo „nubaus“ tokia mintimi: kas aš tokia, kad mano nuodėmės tokios reikšmingos? Dievas toks gailestingas, taip mane myli, kad jam, atsiprašant, nusišvilpti ant mano nuodėmių. Bet vėlgi nereikia perlenkti - kai kurie taip piktnaudžiauja Dievo gailestingumu, kad visiškai savęs nekontroliuoja nuolatos ramindamiesi, esą Dievas viską atleis. O man Dievas profilaktiškai kartais pasiunčia baimės šuorą, kad labiau žiūrėčiau tvarkos. Taip jis nori žmogų paskatinti, kad tas stropiau valytųsi dvasiškai ir taip darytųsi tyresnis. Gal jis ir iš tavęs to tikisi. Lakstymas iš vienos kultūros (religinės) į kitą nieko nepagelbės - čia yra, kaip sakiau, dvasinė problema, tavo ir Dievo santykis, veikiau tikrasis veiksmas vyksta už kultūros ribų. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16748