Sėdėdamas prie kompiuteriostaiga pro langą pastebėjau sode
vaikščiojančią stirną. Griebiau savo muilinę ir pradėjau iš
kambario stirną forografuoti. Nutaręs, kad nuotraukos gausis neryškios,
mat, fotografavau per dvigubus kambario ir dar verandos langus, patyliukais
nusėlinau į verandą ir prifotkinau. Apetitas auga bevalgant. Nutariau
atsidaryti verandos duris ir pro plyšį susitikti su stirna akis į akį.
Taip ir padariau, kai ji nusisukusi griaužė nulinkusias vyšnių
šakeles, vėliau perėjo prie juodųjų serbentų, nepabrokijo ir
ružavųjų hortenzijų. Bėt neryjo kaip koks išbadėjęs hipopotamas,
bet elegantiškai  paragaudavo vieno patiekalo, po to ramiai persėsdavo
prie kito. Nesuėdė iki šaknų nei vieno, tik apgenėjo. Fotkinau ją su
didžiausiu malonumu, vis parinkdamas įdomesnes pozas. Jau pradėjo
darytis šalta- visdėlto -12C, o aš kambariškai apsirengęs. Stirna,
ragaudama mano išaugintas gėrybes vis artėjo, suteikdama man galimybę
vis iš arciau ją fotografuoti. Buvau pribarstęs kviečių
paukščiukams, tai ji kartkartėmis ikišdavo savo juodą snukutį į
sniegą ir, matyt, pasiskanaudavo grūdais. Stovėjau tarpduryje ir
pleškinau nuotrauką po nuotraukos. Gerai, kad aparate kažkas buvo
apgedę ir fotografuojant jis nespragsėdavo. Stirna, tiksliau stirninas,
buvo priartėjęs prie pat manęs, tapusio druskos stulpu.  Galutinai
sušalęs ir prisifotografavęs , kaip lapė išsėlinau atbulas atgal.
Stirna net nepajuto ir toliau šeimininkauja kieme. Dabar yra pats
vidudienis, o ji jau kaip valanda yra mano svečias.:)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17329