atrodo, kad šuo mums atstoja ištikimybės, dėkingumo, apskritai saugumo
santykiuose su kitu idealą; gyvas sąžinės priekaištas... net nepatogu
prieš jį kaip tai... ir tarsi gėda už jį...šuo  tarsi užpildo
pricipinę pastovumo stoką, tarsi koks vaistas ar pakaitalas;  ir visgi
nors ir norėtųsi, kad moteris/vyras būtų ištikimi kaip šunes, bet
tai, matyt, greit užknistų... 

šuo - ne katė; moteris - ne šuo

kita vertus, mahometas nemėgo šunų, todėl muslimų šalyse jų kaip
naminių nerasi

gal tame glūdi racijos?o jei, kaip mūsuose, panašiai kaip ar vietoj
šuns ištikymybės naštą užkrauname "dievui"... jį domestifikuojam,
numezgam jam megztiniuką, puikuojamės juo prieš kitas dievų veisles
(tokia atrodo, dabar tendencija tarp tų meiliai išsiviepusių
krikščionių, kurie džiaugiasi besąlygiška "dievo" meile), juk tai
saviapgaulė.

vėl persišnekėsiu... gelbėkit kas nors, pasakykit bajerį

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17329