dar teko pabuvoti sikhų religijos lopšyje; yra toks miestelis kartarpuras
pakistano pandžabe prie pat sienos su indija. ji uzdaryta, nes tarp jų
vos ne karo stovis. ten mirė pirmasis sikhų guru nanakas; jo raštai
pradėjo jų šventraštį granth sahib. kai mirė (1538), musulmonai ir
hinduistai negalėjo nutarti kaip ji laidoti; tai kitą rytą, pasakojama,
jo kūno vietoj rado krūmą gėlių; po to buvo dar devyni guru (sikhams
mūsų popiežiaus analogas); o po paskutinio mirties, nutarta
vienuoliktuoju paskelbti knygą - tą jų surašytą šventraštį. taigi
dabar vienas ir paskutinis guru yra ta knyga ir ji laikoma gyva. ir
tiesiogine prasme. šventykloje, kur laikoma ši knyga (jų yra keletas
egzempliorių)- paskutinysis guru-, kadangi ji gyva, patalpos turi būti
kruopščiai vėdinamos, palaikoma derama temperatūra, draudžiama
plepėti, o nakčiai ji paguldoma į kruopščiai pravėdintą lovą; kad
pailsėtų.
būtų iš ties šventvagiška mintis praleisti naktį "lovoje su
knyga"...
kad ir kaip, dabar, man sakė, jei mane sutikęs sikhas sužinotų, kad
ten buvau, pultų prieš mane ant kelių (sic!); ...o sikhai su savo
tiurbanus yra gana išdidūs, pakistane jie viena gerbiamiausių beraderi
(panašu į varna, kitaip kasta; nors pakistaniai musulmonai, to indiško
skirstymosi visuomenėje vis tiek likę) pakistane sikhų nedaug; po
indijos ir pakistano perskyrimo dauguma susitelkė indijoje, aplink
armritsara ir pan, ir dabar dėl karo stovio negali pereiti sienos ir
aplankyti tos šventovės
>aišvui: buvau tik vad mažojoje indijoje (pakistane ir bangladeše), tad
nelabai galiu palyginti; per jų tv tai vien tik tie bolivudiški filmai ir
šokiai ir pokalbių šou; o lahoras man iš ties pasirodė toks
melancholiškas, santūrus, savaip dvasingas;  indijoj buvau tik delio oro
uoste, bet jis niekuo nesiskiria nuo kokio frankfurto ar kito tarptautinio;
na, nebent gal tik tuo, kad ten bandė apsukti ir reikalavo daugiau
užmokėti už bagažą; 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17329