Tai štai, vakar buvo pasirodęs eik. Pasakau, nes niekas net nemanėt spėti ir nebūtumėt atspėję. Pirmiausiai eik išsimaudė patvinusiame Nevėžyje, po to šnekučiavomės po žvaigždėtu dangum. Galit man pavydėt. Pacituosiu kai ką iš ankstesnių eik komentarų: Ex, ji man skuduru, skuduru... Ir aš sklendžiu, apsvaigęs dulkele, pro scilę varną ir žydras akis kvailutės. Palikęs palmės lapą saugų, sau plevenu vienam lazdos gale. Štai ir miestų-avilių era artėja. Prognozuojama,kad po 50m. prasidės kiborgizacijos era. Bus nebe televizoriukas, o interneto bambagyslė. Prisijungi, ir pumpuoja mokslą ir gyvenimą tiesiai tūlui į hipofizį. Klaustrofobija nekamuoja ir kojoms nebešalta... O as matydavau nika "kvailute". Dabar supratau - tai UTF verziasi is narsykles laisven, spongioformines encefalopatijos pavidalu. Tik nevalgyti jautienos ir neziureti i zydras akis satenu. Bet kodel cia taip gera? Istirpstu eilini syki. Hm. Leksika+intonacija+akių išraiška+.... atskleidžia, tuos nekaltus žodžius tariančių, tikinčiųjų požiūrį. Man nepriimtini yra įtikinėtojai, o ne tikėjimas. Ateistai irgi būna įtikinėtojais. Įtikinėtojai aiškiau girdisi, negu tikintys ar ateistai. Antrieji geriau matosi. Kai mane pagauna kas įtikinėjant - susigėstu. O būna... ;) Bet aš toks silpnas ir permatomas. Neapčiuopiamas kaip veiksmažodis. Gyvas, ir myliu. Ne iš pareigos. Kartais būnu meška medaus drevėje, kartais sraige po akmeniu, o kartais net skrendu. Gyvenu tarp tų kartų - ilgesio krantų... Tik šiemet žiema neįsisnigo, saulė retai tedžiugina. Rūko pasaulis. Vakar klaidžiojau po Šeteinius. Nė dvasios. Artimiausioje troboje pjautuvės - kiaulę skerdžią. Senasis keliukas Nevėžio krantu, ačiū dievui, dar neišasfaltuotas. Galima keliauti iš vieno dvaro į kitą. Lyg per laiką. Taigi čia iš ankstesnių komentarų, į kuriuos, turiu prisipažinti, nebuvau atkreipęs dėmesio. Fizikas ir informatikas, bet ne tai svarbiausia. Svarbiau paslapties jausmas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16915