tiesiog turime nuolat gimti, taip lengvai neskausmingai su šypsena, naujai pamatyti kiekvieną smulkmeną. Šeteniuose šis susitikimas buvo paskutinis, o kokios buvo svajonės, paklausit? Gal norėjosi užauginti asmenybių susitikimų "vietą", kur visiems būtų gera ir net įdomu, kai ne bijai pamatyti akis į akį "priešą", bet nebijai ir visus metus to momento lauki. Problema, aišku, asmenybėse ir aišku, kad prievarta čia netinka, turi būti begalinė trauka. Taip pat aišku, jog yra labai žmogiškos kliūtys - finansinės, emocinės (patogios prisidengimui - nežinojau, neišsimiegojau, nenoriu išsiviešint, migrena, etc.), geografinės (iš esmės redukuojasi į finansines), gamtinės - karščiai/šalčiai, vėjas ne iš ten pučia, saulės vėjas, ir visa kita. Bet gi ne tai svarbu. Koks gali būti digitalinis bendravimas, nežinant net akių spalvos, su kuo bendrauji? Viena išvada tokia, jog su skaitmenine Noe, pavyzdžiui, daugiau nebendrausiu. Kokia ji miela bebūtų, ji tėra skaitmeninė... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16915