Vakar pagaliau turėjau sekmadienį, kai niekam nieko iš manęs nereikia, galėjau iš lėto nueiti su šunim iki Vilnelės, kad paplaukiotų. Netikėtai užėjęs lietus visus sušlavė po skėčiais ŠMC, sėdėjau viena ar dviese su keturkoje drauge, dalinomės šaltibarščiais. Kartais taip trūksta tokių dienų, kai neprivalai, kai gali pasiknisti dulkėtose sendaikčių parduotuvėlės lentynose ar Kalvarijų turguje paieškoti ko nors, ko tau tikrai nereikia. Kodėl kartais tiesiog nebegali susitikti, nebegali net paliesti tos durų rankenos, kurias varstei nuolat, negali, nes jų staiga nebėra ir nors tu ką. Kur dingsta tos visos durys, sofos, balkonai, dušai? Jų nėra ir tiek, o vienatvė tokia palaiminga - kaip vynas svaiginanti, kaip vanduo - vėsi atgaiva, nuplaunanti mintis, pasiilgta, būtina. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16915