Nu davai, tu kalk, aš zalatysiu. Tikrai taip ir yra, kaip sakai. Sieloje,
o dar giliau - dvasioje vyksta nuostabūs, kartais vos apčiuopiami, lengvi
kaip ūkai santykiai, kuriuos, jei esi paklusnus, puoselėji, sielvartauji,
jeigu nepavyksta pasielgti taip, kaip norėjai, atleidimo džiaugsmas,
išdavystės gėda, kartais išvis apninka abejingumas ir netikėjimas,
pyktis ir sarkazmas. Bet nuostabiausia yra tai, kad Dievas, Kristus, kurį
atpažįsti bemat ir kuris elgiasi su tavim kaip nė vienas žmogus, nes
absoliučiai visą tave mato, visada atleidžia, kad ir koks menkysta
jaustumeisi. Ir taip vis aukštyn, į Kalną, vis į kitą buveinę, į
kitokį savęs ir pasaulio supratimą, į  didesnį pažinimo džiaugsmą.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19459