na, jei jau toks atsiprašinėjimų metas atėjo, tai ir aš prašau gerb.Jonos man dovanoti už skriaudas, kurias jai padariau ar įžeidžiau žodžiais. Būtų gerai, kad konkrečiau primintų, nes jei aš čia viešai ir garsiai pati imsiu bandyt prisimint, tai gal tas procesas tik dar kartą įskaudins? Tikrai nejaučiu neapykantos nei Stankūnaitei, nei Jums, nei konkrečiai mane nuskriaudusiems žmonėms, nes tuoj pat analizioju, ką esu padariusi, pamaniusi, kad taip atsitiko. Kąrtą, Londone, man didelį stresą įvarę žmonės skambino ir klausė manęs ar aš tik nesu jų prakeikusi, nes užplūdo juos nelaimės, pora susipyko-susimušė tarpusavy, ėmė klaikiai nesisekti. Pasakiau, kad jei aš paleisčiau tokį prakeikimą, tai visų pirma prakeikčiau save, nes "ką pasėji, tą ir pjauni", nes idėjos neapleidžia savojo šaltinio... ir t.t. Paaiškėjo, kad jie baisiai įsižeidė, jog nutariau išsikraustyti ir pasakiau tai paskutinę dieną. Tuomet pasigėręs vyras išmetė mane su visa mano supakuota manta lauk vidury nakties. Bet, pamatęs, kad bandau surinkti minikabo telefono numerį, pamanė, kad bausmė bus per lengva, todėl pripuolęs bandė pačiupt iš mano rankų telefoną... aš gyniausi kiek įmanydama, net į pirštą jam įkandau. :) Visgi vyras, kad ir girtuoklis, fiziškai stipresnis už moterį. Jis išplėšė telefoną, o tada rankinuką ir, galų gale, čiupo mano lagaminą, kuprinę ir, susinešęs į vidų ir užsirakino. Buvau amą praradusi. Jei kas būtų užkalbinęs, kalbėčiau kaip žuvis. Tokia mano kvaila reakcija. Prarandu balsą kaip tik tuomet kai reikia rėkti visu balsu. Man buvo gėda, kad atsidūriau tokioje situacijoje, bet neapykantos nejaučiau. Atsidurti svetimam mieste vidury nakties be pinigų, be telefono, nejuokai. Ėjau nustėrusi bele kur, o kažkas viduj šaipėsi - "suaugėlė, cha cha, suaugėlė". (Tada dar nebuvom įstoję į Europos sąjungą ir nežinojom, kad Britanijos teisė gina kiekvieno žmogaus teisę į pastogę, net ir tų, kurie "užmiršo" laiku išvažiuoti iš šalies.) Privažiavo automobilis, sustojo. Iškišo savo musulmonišką galvą jo vairuotojas ir klausia: "are you OK? " Ir pasisiūlė pavežėti kur reikia. Bet nelipau, nuojauta pašnibždėjo, kad nuvežti gali visiškai ne ten kur reikia. Juolab, kad neprisiminiau mintinai naujojo buto adreso. Tada sutikau afrikietį. Labai malonų. Jis mane palydėjo iki naktinio autobuso o tada nupirko man bilietą iki reikiamos stotelės. Naujasis šeimininkas vėliau vyko į mano senąjį prieglobstį išpirkinėti mano daiktų. Mat turėjau sumokėti 50 svarų už tai, kad įkandau į pirštą. :) Visgi atidavė tik pusę. Tikėjosi, kad pati ateisiu atsiimti kitą pusę. Nebenuėjau. Tačiau ši pamoka man padėjo suprasti, kad žmonės labai jautriai reaguoja į atmetimą. Reaguoja bausdami. Kartais atmestas meilužis gali net nužudyti buvusią mylimąją. Manau, kad ir kitokią nuomonę kai kurie egocentriški žmonės priima kaip išdavystę, nelojalumą. Stalinas, pvz., žinojo, kad atėmus turtą iš viduriniosios klasės, jis negali tikėtis iš jos lojalumo, todėl rėmėsi žemesniąja. Joną, matomai, įžeidžiau papasakojusi, kad prieš išvežant mano senelius į Sibirą, du mažažemiai kaimynai turėjo pasirašyti už tai, kad jie buvo "ekspluatatoriai", nes laikė bernus ir mergas. Jona sakėsi esanti iš sunkiai tais laikais besiverčiančios šeimos. Sistema tokiais rėmėsi. Todėl nemanau, kad čia buvo kokia nors Jonos ar panašių žmonių kaltė. O tai, kad tremtis jau tada buvo "teisiškai pagrįsta" "liudininkų parodymais" juk niekam ne paslaptis. Sovietų sąjunga save laikė "teisine valstybe". Lietuvą ši "teisė' suskaldė. Jei klystu, prašom pataisyti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19530