"Čia išsisukinėjimas, ups. Šventasis Raštas tvirtina, kad Kristus
mirė už mūsų nuodėmes, už mūsų kaltes, o tu agituoji, kad žmogus
nesijaustų kaltas. Žinoma, nesmagu jaustis kaltam, ir žmogus visais
laikais stengėsi nuo to išsisukti. Tačiau prisimink Mišių pradžią:
"Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas..." Mus išgelbės ne kitokio ego
paieškos, bet tikėjimas į Kristų, kuris atpirko mūsų nuodėmes."

Gal mums, Noėja reiktų pirmiausia išsiaiškinti sąvokas? Kaltės
jausmas yra pagrindinis jausmas atskiriantis mus nuo Dievo, nes jo
priešybė - nekaltumas arba šventumas yra pagrindinė savybė, kuri mus
su Juo jungia. Jei klystu, pataisyk. Bet kalta gali jaustis ir tada, kai
suvalgei torto, nes mama ar pati sau buvai uždraudus... kad  dirbai per
mažai praėjusią savaitę, kad kažko nesugebi, nepateisinai kitų
žmonių lūkesčių... dar  visokios "kaltės" iš praeities velkasi kaip
sunkus inkaras, neleidžiantis laivui plaukti. Žinoma, kaltu nesinori
būti ir pagrindinis bandymas nusikratyti kalte yra jos projekcija į kitą
atakomis, kaltinimais... tuo tik sustiprinant savąjį  kaltės jausmą,
nes kuo daliniesi dvasiniam lygmeny, tas ir tavyje didėja. Atakomis
atsakome į atakas. Bet tu man pasakyk, kodėl katalikai mušasi į
krūtię: kaltas, kaltas, esu labai kaltas, tarsi norėdami tą kaltę
įtvirtinti? Argi tokios mantros žodžiai netampa kūnu? Argi jie vis dar
netiki Jėzaus  auka, nuodėmių atpirkimu, netiki į prisikėlusį
Kristų?  O jei tai atgaila, tai ji turėtų ir skambėti kaip atgaila. Aš
iš tiesų čia kažko nesuprantu... 

Beje, "kitokio "ego" paieškos yra ne kas kita kaip savo tikrosios
savasties paieškos. O mūsų tikroji savastis yra ne ego, iliuzinė
mąstymo sistema, bet Dievo sūnus. Tai yra tai, ką Dievas sukūrė pagal
savo paveikslą. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19530