Kvailas tas KLimka per visą pilvą. Jei pripažįsta krikščionybę, tai ir Dievą turėtų pripažinti. Krikščionybė be Dievo neegzistuoja, o jei yra Dievas, vadinasi, ir kiaušinis jo sutvertas. Kai kas išveda simbolį tarp Kristaus ir kiaušinio, esą kaip kiaušinis skyla iš išsirita paukščiukas, taip ir Kristus prisikėlė (iš kapo). Na, man tie klausimai nelabai rūpi. Aš norėjau upsei atsakyti dėl mūsų kaltės, nuodėmingumo. Prisimeni, protestantų kryžius yra be nukryžiuotojo, o katalikų - tebėra prikaltas. Va čia ir slypi visa mūsų ginčo esmė. Protestantai laiko, kad kas įtikėjęs, jau yra nuteisintas ir, kaip sakai, "čia ir dabar" yra danguje. Kristus prisikėlė, niekas jo nebekala prie kryžiaus. Tuo tarpu katalikai tebegyvena laike, savo Confiteor prisipažįsta "esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas" ir prašo nuodėmių atleidimo. Plg. palyginimą apie fariziejų ir muitininką, kuris net akių pakelti nedrįsta ir tik mušasi į krūtinę, nes jaučiasi nusidėjęs. Na, o fariziejus, kaip žinai, tvirtina - "dėkoju tau, Dieve, kad nesu kaip anava tas muitininkas" - ir pareina namo nenuteisintas. Dar žr. 1,Jn 1,8 - 2,2, kur rašoma: "Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, klaidintume patys save" ir t.t. Na, protestantai irgi pripažįsta, kad yra nusidėję, bet jau žino, kad visos nuodėmės jiems atleistos. Kitaip sakant, savotiškai apgaudinėja save, gyvena, vaizdžiai sakant, vogtame laike. Prisimeni Kalvino predestinaciją, t.y. išankstinį pasmerkimą arba nuteisinimą? Čia kebeknė. Iš tikrųjų, jau esame arba pasmerkti, arba išteisinti. Ratzingeris sako, gyvename tarp "jau ir dar ne". Tiksliau, negalima ignoruoti laiko ir to, kad mes nuolat nusidedame ir mums nuolat reikia atleidimo. Štai 51 psalmė: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gerumo, dėl savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Vėl ir vėl nuplauk mano kaltę, apvalyk mane nuo mano nuodėmės". Nežinau, gal neaiškiai išdėsčiau. Bet sakyti, jog nesame kalti, negalima, ups. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19530