per marijos radija (cia ir tau, pasakoju, noe, klausyk) labai mielas
kunigas, is tu, kartie tikriausia laikomi pamokslininkais is pasaukimo.
arba, kaip sakoma, moka pilstyt is tuscio i kiaura. arba dar: zodzio
kiseneje neiesko. pamoksla sake labai pakiliu balsu, tarpais surikdamas.
butu netgi baisu, bet vis kreipdavosi i klausytoja "mano mielas", taigi
baisu nebuvo. uzkandziavau tuo metu ("dvaro" varske su medum ir kakava) ir
klausiausi. is visko liko ispudis, kad jezus kristus bus su mumis ir saulei
svieciant ir net lyjant akmenimis. po pamokslo leidziama paskambinti
klausytojams ir ko nors paklausti. pirmas skambutis. moteriske iskart
pasake, kad labai sita kunigeli myli. dar labai myli vyskupa kaunecka ir
dar viena kuniga, kurio pavardes neatsimena. ir cia pat paskunde savo
parapijos klebona, kad jis klauso ispazinciu ne sededmas klausykloje, o
salia zmogu pasisodines ir apsivilkes civiliais drabuziais, tik su stula. i
ka kunigelis atsake, kad tai labai negerai, kad reikia saugot senienas, kol
dar ju turime. ta moteriske, astuoniasdesimties metu skundeiva, galetu tam
savo klebonui tiesiai pasakyt, bet ne, gi smagu paskambint ir paskust.
kazi, ar prispazins paskui per ispazinti, salia to paskustojo klebono
atsisedus?
--
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19766