Buvau jau nusiplovusi nuo visko, išjungiau tą šūdžių Krivicką ties ta vieta, kur jausmingai barškino gitara Vinokuras apie nebuvimą obuolių kvapo, ir susiradau Almodovaro "Odą, kurioje gyvenu". Neilgai trukus pamačiau lotoso poza besėdinčią gražuolę su suspaustais smiliumi ir nykščiu, prisiminiau r (kur kas apkūnesnę), ir suėmė juokas. Vėl grįžau čia, ir dar kartą labai nesmagu pasidarė dėl cc: negražu išversti mano žodžius išvirkščiai arba pasinaudoti jais. Nebeaiškinsiu kodėl, bet drąsos, cc. Aš irgi bijau, bet tiesą vis vien reikia pripažinti. Netgi pačiam sau patyliukais, ir tas gerai. Žinok, pati tokiu metodu irgi naudojuos. A, tiesa, ką iš tiesų norėjau parašyti - atsakyti Li. Radau tokį visai neblogą samprotavimą (jei įdomu, bernardinuose po Grigo straipsniu), iškandau gabalą, kur kalbama, su kuo iš esmės mums reikia kariauti: "Ne už Kedį ar Stankūnaitę reikia kovoti ir protestuoti. Už tai, kad nesame teisinė valstybė! Už tai kad kiekvieną iš mūsų gali tokia brutali jėga "pervažiuoti" vien dėl to, kad tikiesi teisingumo! Kad iš tavęs gali atimti ką tik nori , pavyzdžiui, pasakys, kad jiems reikia tavo namo, nes čia grazi jiems patinkanti vieta,ir nebandyk prieštarauti". Ir toliau, pamiršau, kieno tas ilgas komentaras. Nenoriu jo čia kelti viso. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19766