Labai labas rytas. įtariu, kad niekas nesusigundys atsivarsti mano nuorodos, kurioje vienas išminčius Dekarto žodžius "mąstau - vadinasi esu" interpretuoja taip: apie ką mąstau, tuo ir tampu. O pagrindinė mūsų laikų nelaimė, anot jo, yra ta, kad žmonės iš viso nemąsto. Jei žmogus neturi tikslo, nežino kur eina, napažįsta nei Dievo, nei savęs, jis kaip tas laivas, prie kurio vairo niekas nestovi, yra blaškomas į visas puses vėtrų, kol galų gale būna nublokštas į uolas ir apgailėtinai sudužta. Ir niekur jūs nesiskirstykit, nes nuo savęs nepabėgsit. Visur rasite tą patį ego korumpuotą pasaulį. Kam vykt į kokį tai užsienį, ieškant asmeninės krizės, jei galima ją rasti čia - bendrą. Išmušta kėdė? vadinasi kartu turėsime atsispirti nuo dugno. Beprasmiška ieškoti teisybės ar teisingumo ego valdomame pasaulyje. Šios situacijos geroji žinia ir yra matomai ta, kad laikas suprasti, jog yra kitas pasaulis, sutelkime dėmesį į jį. O užsienyje tik iš pradžių atrodo geriau, kol esi toks užimtas, kad nesedi prie tv ir neseki jųjų ego naujienų. Va prieš porą dienų Pasaka kinoteatre žiūrėjau anglų filmą "Dar vieni metai". Be jokios romantikos. Nuoga, plika realybė plika iki absurdo. Neva kažką iš gyvenimo laimėjusieji ir lūzeriai, atrodo vienodai pralaimėję. Ir tai gerovės visuomenė, jokių finansinių problemų šioje vidurinėje klasėje dar nėra. Bet kodėl jie atrodo tokie apgailėtini? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19766