"mokytoja" pasirašiau aš. Gink Dieve, nepranašauju tau tokios ateisties kaip filmo herojams. Tu turi kur kas stipresnę atramą į ką gali įsikibti, nei trapūs ir laikini žmonių santykiai. Psichologė Garri jaučiasi pranašesnė už kitus vien dėl to, kad jos, kaip daugelio aplinkui, šeima dar nesubyrėjo. Bet jei tik ji netektų savo vyro, jos pranašumo jausmas ir pasitikėjimas savimi išgaruotų kaip dūmas ir nebesiskirtų nuo jos "nevykėlės" draugės. Visai kitaip atrodo ta iš lotyniško katalikų pasaulio į šeimą įsiveržusi Gonzales. Ji nieko neteisia ir nei viename nemato nevykėlio. Tai, ko gero, ir yra tikroji evangelizacija. Nors man taip pat iš visų temų labiausiai norisi kalbėti apie religiją, bet tai greičiausiai pradinukų įprotis, Tie, kurie ja jau gyvena, šviesą skleidžia savo darbais, o ne žodžiais kaip toji psichologė. Stebiuosi menininkais, kurie tiesiogiai nemoralizuodami moka atskleisti žmogaus sąmonės gilumas savo herojų lūpomis ir vceiksmais. Anglijos visuomenei skiepytas neoliberalizmas veda žmones į niekur, į tas ribines situacijas, kur jau nebėra dugiau kur eiti, belieka radikaliai viską keisti, pirmiausia mąstymą, nes tas Naujosio Minties skiepytas pozityvus mąstymas tapo tuščiaviduris. Manau, kad būtent tokią žinią pranešė mus šio filmo autoriai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19766