Nežinau kaip ten žmonės meldėsi Garliavoj, vadovaujant kunigams, bet iš patirties žinau, kad tiesiog kalbėti maldą nereiškia melstis. Netgi žinau, kada mano malda bus išklausyta ir kada ne. Labai svarbu, kad protas būtų ramybės būsenoje, o tai reiškia, kad bent ta akimirka turi būti šventa, nekalta, t.y. kada esi visiems viską atleidusi, nieko už nieką nesmerkianti. Tik tuomet tavo valia turi šansų susitapatint su Dievo Valia. Atleidimas ir yra Dievo valia. Matymas Kristaus veido kiekviename. Atleidimas - tai nereiškia, kad nusikaltėlis gali daryti ką nori. Bet tu į jį kitaip žiūri. Neįsileidi poasmerkimo, nes ką duodi, tą gauni. Garliavos žmonės buvo įaudrinti, kai kurie net baimėje. O dauguma smerkė Stankūnaitę. Vadinasi - nebuvo jai atleidę. O jei meldėsi už mergaitę, kad Dievas neleistų jos paimti, tai meldėsi klaidingai. Geriau melsti jai Dievo ir Šventos Dvasios globos. Labai šiandien neišsiplėsiu, nes ir pati esu ego būsenoj, o tokioj būsenoj balsas į Dangų neina. išderinta jaučiuosi. Bjauriai paveikė visi šie įvykiai visus. Labanakt. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19766