viena ausim klausausi (brangioji pasamone, siukstu nesuprask, kad kitos
ausies man nereikia) kaip per pietu stala dabasinskas kalbasi su
pranciskonais (o, jau atsisveikina). jie laivu, kuris vadinasi kogas,
ketina plaukt aplink baltijos jura. nenori buti tik keleiviai, nori buti ir
igula. taigi, pasiraitoje abito rankoves, tampys virves ir - as taip
isivaizduoju - lips i stieba. turetu bais graziai atrodyt isilipe stiebo
virsunej, vejui plaikstant abitus, saulelydy arba sauleteky. ne veltui
kartu keliaus filmininkas, kuris iamzins sita ju zygi - senoves pranciskonu
zygio pakartojima. taigi specialiai nebui: penktadieni sesta valanda
kruiziniu laivu uoste. nueik islydeti, jei galesi. nors jei as tuo metu
buciau klaipedoj, tikriausia neiciau. buciau prie juros, smiltyneje.
ziureciau i jura ir daugiau nieko man nereiketu. taip pasiilgau, kad net
graudu. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19766