vis buki žmonės yra labai panašūs. Jie net grupuojasi savo grupelėse
pagal interesus. Netgi vardus painioji. Mūsų atveju koks skirtumas, toto,
pasi, noė, ežeras. Jie tikrai panašūs ir pilki. Jie yra nebaisūs tol,
kol nepatenka į valdžią. Tada užauga jų pasitenkinimas savimi iki
Everesto, kalba Arthur Miler. Ir jiems gyvybiškai reikalingas priešas, be
kurio jie tiesiog išgyvena frustracijas ir depresijas. Dar baisiau, kai
juos suvienija Hitleris, Stalinas ar Musolinis. Tada liūdna visiems. Netgi
jiems patiems. Citatos pabaigos neprisimenu. Intervu buvo iš Kanų.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19906