Galėtumėte mane užjausi- man nutiko tai, apie ką nei aš, nei garbūs senuoliai niekada net nesapnavo. Papasakosiu tuoj, bet silpnesnius , jautresnius nervus turintys, gal neskaitykite toliau. Taigi, pašildžiau vakarykščią kiaušinienę su spirgučiais, papjausčiau prinokusių raudonų pomidorų pabarsčiau svogūnais, pasodinau ligoniuką prie stalo ir palinkėjau gero apetito. Dabar galėjau ir savimi pasirūpinti, tad ant vyryklės šalia keptuvės pasidėjau didelę balto akrilo? lėkštę, sukroviau likusią kiaušinienę ir nuėjau atsipiauti batono. Grįžtant su riekele, o, siaube, mano akyse lėkštė nei iš šio , nei iš to nuslinko nuo vyryklės ir tėškėsi žemėn. Visa kiaušinėnė ištiško ant grindų. O taip smarkiai buvau praalkęs nors verk.Truputį užtrukau su priešpiečiais, nes sėdėjau ant lieptelio su meškere ir spoksojau į didžiulius ružavus vandens lelijų žiedus, į užsietusius kai bliūdeliai jų lapų, judinamų šilto vasaros vėjo, gausybę, į juodus vandeninius viščiukus, lakstančius lapais ir be perstojo visą laiką plonutėliais balsiukais pypčiojančius. Džiaugiuosi, kad jie jau pradeda priprasti prie manęs ir jau nesislapsto melduose. Dabar galvoju ką čia užkrimtus. Ai, išsivirsiu arbatos su buters-brodu, o vėliau ištroškinsiu brilerį. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19906