O man taip viskas sugriuvo vienu metu- vos tėvą iš ligoninės parvežiau
vos bepaeinantį, kai dėl mamos atsirado rūpesčių- ji kažkokius
piktybiškus kaimynų balsus girdi- o uošvė po dvigubo insulto nieko
nebegirdi, nors suprato, kad klebonas (lenkas, beje, kuo puikiausiai
lietuviškai kalbantis) atėjo paskutinį kart patepti. Pagyvėjo- netgi
poterius kartu pakalbėjo. Niekas, aišku tos akimirkos nelaukia (ir čia
noriu apie tą akimirką šį tą pasakyti- matot- mano senas kaimynas
medikas štai ką sakė iš profesinės praktikos atsiminimų- štai kas
yra mirtis- važiuojam greitąja pagalba, vežam pacientą, reikia
injekcijos... leidžiu švirkšto turinį, ir staiga- stop- nors užmušk-
toliau nebeišeina. Pirmą kartą ir susidūriau- šitaip sakė.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19906