Šiąnakt pas mane buvo atėjęs Radi. Toks pat šviesiaplaukis, kaip
visuomet, ir juokėsi savo švelniu, plačiu veidu. Ir jo akys žvelgė
kaip visuomet: truputėlį baikščiai ir truputėlį netvirtai. Ir styrojo
keli geltoni barzdos šeriai. Viskas kaip visuomet. Tu gi negyvas, Radi,
tariau aš.
Taip, atsakė jis, tik, prašau, nesijuok. Ko gi man juoktis?
Jūs visada pajuokdavot mane, aš gi prisimenu. Kadangi aš taip juokingai
stypčiojau ir, kai iš mokyklos eidavom, be perstojo plepėjau apie
visokias nebūtas merginas. Juk jūs visuomet šaipėtės iš to. Ir dar
iš to, kad aš visuomet būdavau baikštokas, aš gi puikiai prisimenu. Ar
tu seniai negyvas? - paklausiau aš.
Ne, visai neseniai, atsakė jis. Bet aš žuvau žiemą. Jie negalėjo
kaip reikiant pakišti manęs po žeme. Visur juk buvo įšalę. Visa
žemė buvo kaip uola. Ak, tiesa, juk tu Rusijoj žuvęs.
Taigi pačią pirmą žiemą. Tu, žinai, nesijuok, bet, manai, man malonu
gulėti Rusijoj negyvam. Man ten visa taip svetima. Ir medžiai tokie
svetimi. Ir, supranti, tokie nuliūdę. Daugiausia alksniai. Ten, kur aš
guliu, vien tik liūdni alksniai Ir akmenys dejuoja kai kada... Ir miškai
šaukia naktimis. Ir sniegas šaukia. Tur būt, kad jis rusiškas sniegas.
Taip, viskas svetima. Viskas taip svetima...

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19906