Kažkuriuo metu man atrodė, kad yra prasminga švelninti kančias. Kitų
kančias. Žmonių, gyvūnų. Žiūrint visus tuos žinių reportažus iš
karštųjų taškų, ar kaip juos ten vadina. Bet tada suvokiau, kad juk ir
tai baigiasi, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir nėra jokios prasmės
kartoti....Aš, žinoma, negaliu būti tikra, kad ten, būsimajame
(praėjusiame, paraleliame, koks skirtumas) gyvenime bus kokia nors
prasmė. Bet žinau, kad galėsiu išeiti ir iš ten. Išeiti galima
visada........Negaila kūdikių, kurie miršta (esu jau sakiusi ir apie
abortą), ir nėra gaila elgetų ant gatvių kampų. Kurios prašo
kapeikų. Geriau jau mirtų negu duoneliautų..........Aš, žinoma,
negaliu būti tikra, kad ten, būsimajame (praėjusiame, paraleliame, koks
skirtumas) gyvenime bus kokia nors prasmė. Bet žinau, kad galėsiu
išeiti ir iš ten. Išeiti galima visada.,....bet žinau, kad ta prasme
negali būti nieko, ką galima prarasti. Arba atimti. Nei darbo. Nei
daikto. Nei mylimojo. Nei vaiko.

Kada nors, kitame gyvenime, aš tai būtinai sužinosiu.

Bet čia esu viską mačiusi ir man paprasčiausiai užtenka Kasdienybės
nereikšmingumo rutina.

Aš tikrai suprantu.

Bet jis nesupranta, kad dėl to karas visiškai nereikalingas.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19906