o aš šią naktį beveik be miego, tiksliau -kaip nuolat
trūkinėjančiame filme. Dar pačiame ryte susapnavau sapną- lyg visa
mūsų šeiminėlė sekančią dieną turėjome išskristi iš Maskvos, tad
nutarėme paskutinį kartą išeiti į miestą. Žmona iš kart kažkur
pradingo, o aš su maža dukrele kažkokioje nesimpatiškoje daržinėje
truputį užkandžiavome. Žmonių gausybė, masė. Baigiant valgyti
nusprendžiau susimokėti, bet labai ilgai klaidžiojau po daugybę
patalpų, pilnų žmonių, kol suradau kasininkę, kuri buvo labai
susirūpinusi, nes užsisakė kelis šimtus kilogramų bananų, ir niekas
jų neperka, tad siūlė man  visus paimti. Suabejojau, nes tiek daug man
nereikia, ir aplamai nereikia. Be to kaip aš juos nuskraidinčiau namo?
Mandagiai atsisakiau ir laukiau kol ji atiduos gražą. Tačiau kasininkė
neskubėjo, bet kuitėsi kaip kokia višta ,labai ilgai. Galiausiai
kažkiek atidavė, o aš, nekantraudamas, net neskaičiavęs įsikišau
kišenėn ir nuskubėjau pas paliktą dukrelę. Šiaip ne taip, braudamasis
per minią ir blūdinėdamas po daugybe patalpų, galiausiai suradau tą
vietą,kur palikau, bet jos nebuvo. Susimasčiau - kaip ją rasti tokiame
dideliame svetimame mieste, kai pats blūdinėju jame. Prisiminiau, ji turi
mobilų telefoną, bet neatsiminiau jo numerio. Gal ji sugrįžo į
viešbutį? Kažin, nes ir aš nelabai jau susigaudžiau kaip į jį
sugrįžti. Iš žmonos jokių žinių. Susinervinau baisiausiai, ir ,
ačiū Dievui, pabudau. Net geriau pasidarė. Reiks šiandien , lietui
lyjant, vaginėti miegą. Rytas spindintis, saulėtas, tiesiog nesitiki,
kad bus lietingas. O bus. Pasidarysiu atostogas namie. jei pavyks. :)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19906