Labas rytas , šauniai suraitytas.Ką tik atsibudau, nes naktį teko kėlinėtis,ir... velniškai pasisekė,ligoniukas jau buvo tylutėliai atsikėlęs, kaip šešėlis be garso atėjęs ir tylėdama stovėjo prie mano lovos. Nujaučiau ko galima tikėtis, tad kaip kulipka iššokau iš lovos ir maloniai, meiliai kalbindamas nusivedžiau į tualetą. Keista, bet dažniausiai ji niekaip nesugeba jo surasti, nors duris iš jos kambario į tualetą laikau dieną, naktį praviras ir degančią spinksulę. Velniškai man pasisekė, nes padarė ir tą didijį reikalą. Susitvarkėme švariai ir greitai. Pati nuėjo šį kartą į savo lovą, atsigulė, o aš dabar įsijungiau kompą- knieti žvilgterti kas protingo ir durno, šmaikštaus ar juokingo yra parašyta. O vakar, tai buvo dienelė...:) Iš ryto pasisekė ligoniukui atlikti tą didijį reikalą, ir 11val. ramus išdundėjau į Molėtus pakeisti mašinos variklio dirželį, nes nuo sugedusio stiprintuvo bėgančio hidraulio jis buvo jau išbrinkęs. Sumokėjęs pinigus primečiau kiek kainavo remontas. Nepatikėsite, vairo stiprintuvo variklio riebokšlio pakeitimas man atsėjo beveik 500 (penkis šimtus litų), porą savaičių laiko ir truputį nervų. Detaliau visos šios remonto epopėjos neaiškinsiu nes užimtų daug laiko , o jau norisi kafkės. Bet šio mano pasakojimo, anot Žinių radijo, razina yra tame, kad gryžęs po dviejų valandų apstulbau kaip reikiant. Teko kilimą, takelius išnešti laukan, plauti, dar dabar lietuje mirksta. Grindys pridarytos ir primindytos, apie išmėtytus rubbelius, rankšluoščius,šliurės,lovų patalines -jos ir net mano, net nekalbu. Vargšelė, ji net su šaukštu mėgino gramdyti. Pradžiai sutvarkiau gringis, išnešiau kilimą, surinkau nešvarius skalbinius, praploviau po kranu, ir kiek tilpo sumečiau į skalbyklę, kitai porcijai teko laukti savo eilės. Kai viską sutvarkiau, nusivedžiau ligoniuką į vonią, kurią jau buvau prišildęs su elektriniu radijatoriumi, ir visą gerai išmaudžiau, ištepiau nuo galvos iki kojų nuostabiai kvepiančiu taukmedžio sviestu ir paguldžiau į savo jau švariai paklotą lovą. Po to ėmiausi jos lovos tvarkytis. Visą tą laiką ligoniukas buvo geroje nuotaikoje- labai apsidžiaugė mane grįžusį pamačiusi, visą tą laiką smagiai čiauškėjo, o man tai buvo didžiausias atlygis už viską. Darbavausi be poilsio net suplukęs, bet po to kaip buvo gera išvėdinus kambarius, pailsėti. Žinoma, prieš tai pašildžiau iš Molėtų atvežtus pietukus, kurių daviau tik pusę, nes skrandžio, tai beveik kaip ir nėra, tad maitinti reikia po truputį bet dažnai. Taigi, pasiskaitau liūdnus Andros ir J. tekstukus, ir linksmai pagalvoju, man dar visai neblogai nuskilo- esu gyvas, mylimas, turiu ką mylėti ir rūpintis. Patinka man rūpintis. Matyt tą geną paveldėjau iš savo brangios Mamos. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19906