Kaune tikrai lijo. Tai prasidėdavo staigiai, keli lašai ir jau griūtis,
vos spėjau iki artimiausio stogelio. Tasai stiklinis, ilgai stovėjau ir
užvertus galvą stebėjau, kaip masė kažko vis užvirsta, griūva,
susilpnėjus gali išskirti lietų ir vėl ištisas kažkas. Praeiviai po
skėčiais kiaurai šlapi man šypsojosi, o aš jiems, gražūs raumeningi
vaikinai baltais marškiniais suprato, kad dalyvauja šlapių
marškinėlių konkurse ir pademostravo raumenis - praeidami. Tada lietus
vėl baigėsi (trumpam), susitikau, išgėrėme kavas, pakalbėjome apie
žodį "tyrimas". Kaune lietus nuostabus.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16881