todėl man nieko kito nelieka, kaip tik laiku, nespėjus įsikišti pasauliui, pačiam pasikeisti, aišku, ne tiek, kad neerzinčiau mažosios moters - tai neįmanoma, - tačiau kad bent kiek ją apmaldyčiau. ir aš iš tiesų nesyk pagalvojau, ar dabartinė padėtis mane taip tenkina, kad aš nieko nenoriu keisti, ir ar nebūtų galima manyje kai ką pakeisti, nors man tai ir neatrodytų reikalinga, vien tik dėl tos mažos moters dvasios ramybės. ir aš nuoširdžiai bandžiau pasitaisyti, negailėdamas pastangų, dėdamas į tai visą širdį, ir man tai net patiko, beveik linksmino; mano elgesyje atsirado kai kurių permainų, jos buvo ryškios, man nereikėjo į jas atkreipti moters dėmesio, ji tokius dalykus pastebi anksčiau už mane, ji pastebi net mano gerus ketinimus; tačiau aš nieko nepešiau. ir argi tai įmanoma? jos nepasitenkinimas manimi, kaip aš jau supratau, yra principinis; niekas jo nepašalins, net mano paties pašalinimas; jos pykčio priepuoliai, tarkim, išgirdus žinią apie mano savižudybę būtų beribiai. ir aš neįsivaizduoju, kaip ji, būdama protinga moteris, to nesupranta kaip aš, nesupranta nei savo pastangų bergždumo, nei mano nekaltumo, mano negalėjimo, net ir turint geriausių norų, patenkinti jos reikalavimus. Ji, aišku, tai suvokia, tačiau, būdama iš prigimties kovotoja, pamiršta kovos įkarštyje, o mano nelemtas būdas, kurio negaliu pakeisti, nes jis įgimtas, verčia mane kiekvienam, kuris netelpa iš pykčio savo kailyje, šnibžtelėti į ausį švelnų žodelį. tokiu būdu mes, aišku, niekada vienas kito nesuprasime. išęjės anksti rytą laimingas iš namų, aš visuomet matysiu dėl manęs susiraukusį veidą, tas gaižiai atvėptas lūpas, tą tiriantį ir jau iš anksto žinantį rezultatą žvilgsnį, kuris viską pastebi, kad ir koks, rodos, būtų greitas ir paviršutiniškas, tą karčią į mergiškus skruostus įsirėžusią šypseną, tą kaltinantį į dangų nukreiptą žvilgsnį, tas rūsčiai įremtas į šonus rankas ir pagaliau nubalimą ir drebėjimą iš pasipiktinimo -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16881