viena is tvankiu vakaru rukiau balkone langa atsidares. prie namo sukiojosi
spiecius karkvabaliu, o sisknosparniai juos medziojo. ir tie ir anie
praskrisdavo arti- nosi sparnais kabindami- taigi buvo nemalonu. langa
uzdariau ir nuejau miegot. ryte su kava ir lukesciais vel isejau parukyti
ir randu balkone ant grindu du vabalus. numojau i juos ranka- ne tarakonai
kokie- atsisedu ir cia matau- vienas is vabalu eme letai ropoti, bet tuoj
pavirto i sona, kaip autobusas staigiame posukyje, dar kiek paropojes
pavirto i kita sona ir kazikaip staigiai apsiverte aukstyn kojom. kelis
sykius truktelejo viena is savo uzpakaliniu kojyciu ir sustingo. kiek
nustebau, bet takart pamaniau, kad cia yra mimikrija- toks vabzdziu tarpe
daznas reiskinys ir isejau savo reikalais. vakare grizes , randu abu
vabalus, kaip ir palikes. stai cia ir susigaudziau, kad tas karkvabalis
numire, pries gala parodes mikrospektakli. ir ligi siol keistu ispudziu
neatsikratau. ner kada gilintis, bet pradekim nuo to, ar is principo galima
sakyti apie vabzdi " numire" ( tik, aisku, ne poetineje, o kasdieneje
kalboje), juk tie padarai netgi vieno konkretaus gimtadienio neturi? na bet
nera kada leistis i pievas ir aiskintis kas gime, kas mire, kas nugaiso,
kas issirito, o ka isperejo ar atsivede? tiksliau sakant- kas bus, kai sie
zodziai neteks savo prasmes? kada nors bus sakoma visais atvejais-
"fiziologinio ciklo startas" ir " fiziologinio ciklo finisas" pvz. brrr.
bet tiek to- yra darbu visokiu- geros dienos.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16881