Kai buvau Romoje, vieną dieną, beklaidžiodama, pagaliau radau piazza navona, tuo metu buvo pavasaris, sekmadienis, vaikai, aprengti karnavaliniais kostiumais, lakstė po aikštę barstydami konfeti, grojo orkestriukas. ai va, viduryje aikštės stovėjo lėlininkas su nešiojamu lėlių teatru. Lėlės buvo jo rankų pirštai, aprengti tai a. a. Michaelu Jacksonu, tai kabareto šokėjomis, tiesiog net lėlių kaip ir nebuvo, tik lėlininkas. Toks tikras - gera šilta šypsena kaip senio šalčio, ilgi žili plaukai kaip krivio ir tokia pat žili ūsai. Kažkodėl, pažiūrėjusi jo spektaklį, apsiverkiau iš laimės, nežinau, kas ten tokio buvo, nes iš esmės lyg ir nieko. Kiti žiūrovai reagavo panašiai, vaikai dar ilgai tampė už skvernų, prašydami pakartoti. Bet tikrai prisimenu, kad trumpam grįžau į vaikystę -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16881