Na ko dabar taip liūdnai apie Parulskį, mie. Aš jo nenurašau visai, bet man tiesiog laiko gaila. Gal kam jis ir įdomus, pvz., tam etiude apie numirėlio batus. Bet ar būtina skaityti Parulskį, kad tai suprastum? Jokio ten ypatingo meninio efekto neužčiuopiau – nuobodu, nors tu ką. Na, sėdėjo šalia numirėlio, tas transliavo jam apie batus. Aš tai suvokiu ne kaip meną, o kaip realią tikrovę, na, kaip įtaigą. O mirusieji tiek daug gali mums pasakyti, ir, beje, sako, ypač kol dar nepalaidoti. Bet mes gyvename dar nepraskilusiame kiaušinyje, dėl to jei kokį garsą ar bilsmą, ar temperatūros pasikeitimą ir patiriame iš a n o s p u s ė s, tai mums atrodo labai daug arba suvis neįtikėtina. Na, atleiskite, aš vėl nuslydau į savo didaktinį negatyvinį stilių, bet jis ne iš piktumo, o iš draugiškumo. Knisdamasi kaip Anushka po savo knygas aptikau – Dievulėliau – Arsenijaus Gulygos Kantą iš Siluetų serijos, leistą prieš du dešimtmečius. Štai kas buvo artimas sovietams. Prisiminiau neseniai pasakytą kažkieno (ežero, kieno gi daugiau) piktą pastabą, kad prieš kalbėdama apie Kantą išsivalyčiau dantis. Ohoho, aš net apie Kristų kalbantiems taip niekada nesakiau. Taigi šitas Šatėnų dievaitis rašo (atsiverčiau kritusią į akis vietą): „Man teko pakelti (aufheben, geriau pašalint žinojimą, kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui“, jau turbūt rašiau. Bemat atpažinsi po palmės vaikišką skepsį – Dievo buvimas nepažinus; t.p. apie pažinimo galimybę tik juslumo sferoje – religinis, filosofinis ir panašūs pažinimo būdai negali suteikti tikrojo pažinimo (į tuos spąstus yra pakliuvęs vargšas ežeras). Tačiau, nb, kalbant navakiškai, „pažinimas negali prasidėti nuo stebėjimo. Pradžioje yra ne faktai, o tam tikros teorijos. Patirtis nėra ir negali būti pažinimo pagrindas“ – čia iš kažkur apie Kanto teorijas, su ironija ir linkėjimais:)). -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16881