Jūs mano paguoda ir pagelba varguose juodžiausiuose. Kad žinotumėt,
kiek mane šiandien kaimynė užveikė. Toji depresantė. Ateina rytą ir
spaudžia skambutį taip, kaip kad gaisrinės sirena žviegia lėkdama
gesinti gaisrą. Įslenka pas mane vos ne keturpėsčia ir pradeda
baisingai aimanuoti. Aš pradedu virti visokiausių rūšių arbatas - nuo
aukšto kraujospūdžio, vėliau nuo žemo, lakstau laiptais aukštyn
žemyn į jos ir atgal į savo butą, lekiu skambinti pas jos žentą, kad
jis paskambintų jos sūnui, po to lekiu - kur, po galais? A, į
biblioteką, o dabar grįžau iš kaimynės. Dar gyva. Na ir aš dar šiek
tiek. Atsiverčiu Šatėnus, čia randu gražiausią iš gražiausių
Kornos kreipinį ir cėcės maldavimą, kad jo nepalikčiau. Niekada o
niekada aš tavęs nepaliksiu, cėce tu mano mielas, juodbėri tu
traktoriste mano.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17157