Žmonelė maudo jaunėlį vonioje ir girdžiu - kviečia; ateik, ateik, čia kažkas yra. Ateinu. rodo jo galvą (o plaukai - kaip mano vaikystėje - balti, garbiniuoti, sruogos - ech, kaip merginos). O tuom sruogom kažkas rėplioja. Žmonelė klausia - kas čia. Nežinau ir šaukiu: MAMA. Nes ji tuo metu su mumis gyveno. Atbėga mama. Irgi žiūri ir po pauzės galų gale pareiškia: žinai, kai buvo karas, aš irgi "tokius" turėjau. čia - UTELĖ. Aš tiesiog pasiuntu. Rytojaus rytą atlekiu į darželį, griebiu už atlapų auklėtojai ir laužyta hebrajų kalba pareiškiu, kad mano vaiko, mano ir mano žmonos beigi mano mamos kojos daugiau čia nebus. Nes vakar mano mylimo sūnelio gražiausiuose Pasaulio plaukuiose radom UTELĘ. Auklėtoja nusijuokia. Aš dar labiau pasiuntu. Ji ramiai paaiškina, jog kai ji su mama atvažiavo iš Lietuvos 67 metais, tai jos plaukuose jos mama irgi rado UTELIŲ. Ir lygiai taip pat kaip aš, iškėlė skandalą darželyje. bet suprask, klimtas čia toks, nieko nepadarysi, nuramina ji mane. Vakare paskambinu giminaičiams, papasakoju visą istoriją. Klausiu, ką daryti. Jie man pasako, kad utelė hebrajiškai KINIM. Nueinu, jų patartas, į vaistinę. prieina mano eilė. Aš kuždu į ausį žaviai farmacininkei - turit ką nors prieš KINIM?. Ką, sušunka ji. Prieš KINIM, šnabždu jai į ausį, beveik prisiliesdamas prie jos putlios krūtinės. Akimirkai pasijuntu visai gerai. Bet tik akimirkai, nes ji surinka ant visos vaistinės: AAAA, PRIEŠ UTELES (KINIM). Aš turbūt pabalau, nes ji sako: tai jūs imigrantas? Na va, dabar tapot tikru izraeliečiu. Eilėje stovintys už manęs net nemirktėli. Na, kovojom su tais nelemtais KINIM dar ilgai. Vieną kartą taip užnižo (bet paskui išaiškėjo, jog šiaip), kad per plauką nesirėžiau į autobusą. Mačiau, kaip gale stovinčių veidai pastiro - jau tikrai manė jog kalsiu. Velniop tuos KINIM. Tai atsitiko tarp Tel-Avivo ir Bnei-Brako. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17157