Anądien,  kai   siurkštus  ledinis vėjas   košė  kiaurai, laidojome
tolimą  giminaitį,  nebepakentusį  būsimų operacjų  ir nusisovusi
savadarbiu  pistoletu. Buvau laidotuvėse.  Kapinėse, atviroje  kalno
vietovėje, ledinis  vėjas pūtė  į nuogą mano galvą. Kunigas 
kalbėjo ilgai, meldėsi.  Vis  labiau jutau     savo  nuogą šąlančią
galvą, ūmai  vienas  nuilsęs  kasėjas paparašė pakeisti jį. Kasiau  
grumstuotą molį, ir   ledo vėjas šniokštė ausyse. Kai baigiau,
atsitraukiau visiškai suledijusiais smegenimis. Ūmai  sutavaravo akyse 
aplikos vaizdinys  , ir pajutau  ledo varžtus  galvoje,  ir nusmelkė
pojūtis, jog alpstu. Atsitraukiau  ir pajudėjau  tolyn nuo  kapo.
Pridengiau kepure galvą, bet jausmas, jog  tuoj nualpsiu,  sutavaravo
akyse. Ūmai atsiklaupiau ir suspaudžiau  ledo spaudžiamą  galvą, .
Čia  pat ant tako suklupau,  jausdamas  tavaruojantį vaizdinį ties
užkasamu kapu. Suspaudžiau  delnais galvą. Vaizdinys   ten
stovinčiųjų tolo. "Kristau, tu su manimi"- be balso ištariau. Čia pat,
tolybėse, už keliolikos metrų, jie  tebestovėjo Atsistojau, pasiekiau 
taką,  nuėjau link jų ,  laikydamas   sustingusią  lede galvą. " Kas
tau Baltas kaip varškė" - istarė   gimainaitis. " Vejas, vėjas, 
galvoje  ledinis vėjas" - pasakiau. "Eime". Jis nuvedė  ir isodino
automobilin.Prasėdėjau  valandą  automobilyje, nepajėgdamas nieko 
galvoti, vėjas  smegenyse  nutoldavo ir  vėl plūsteldavo jon. Pamažėl 
lyg atirpau, atitokau. Grįžome  namo. Atsiguliau, išgėriau  dvi
asperino ir  užmigau dvylikai   valandų  klampiame  miege.
       Tris paras išgulėjau  lovoje, gerdamas karštas  arbatas,
aspiriną ir paracetamolį.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17157