Liepa. Karšta. Nežmoniškai karšta. Sliūkinu link Jeruzalės autobusų
stoties. Prakaitas srūva upeliais, graužia akis, teka pilvu, šlaunimis,
blauzdomis tiesiai į batus. Šie žliugsi, lyg brisčiau bala. Įsėdu į
autobusą. Šiaip ne taip nusikraustau iki galinės sėdynės - kuo toliau
nuo karščiu tvoskiančių durų. Galų gale autobusas pajuda. Atbuliniu.
Girdžiu per garsiakalbius vangų stoties dispečerės balsą: trisdešimt
penktas, sustok. Ir vėl, vangiai, lyg per rūką: trisdešimt penktas,
sustok. Nuojauta pakužda - aš sėdžiu trisdešimt penktame. Bet jis
lėtai, lyg sužeista gulbė, juda atgalios. Ir vėl dispečerės balsas,
šį kartą kiek įsakmingesnis: trisdešimt penktas, sustok. Tada -
smūgis. Galinis stiklas pažyra į šipulius - nugara nueina pagaugais ir
stiklais. Tyla. Ir vėl vangus dispečerės balsas; trisdešimt penktas,
taigi sakiau sustoti.Persėdam į kitą autobusą. Tai atsitiko
Jeruzalėje, centrinėje autobusų stotyje.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17157