Mūsų namas turėjo slėptuvę. Na, karo atvejui. Jei užpuls priešai,
gali saugiai praleisti toje slėptuvėje laiką. Bet taikos metu ta
slėptuvė nelabai kam reikalinga. Tad mūsų gatvės narkomanai nusprendė
įsirengti ten laikiną būstą. Susitempė čiužinius, baldus ir pan. Na,
mes po kokių trijų mėnesių su kaimynais nepasikentėm ir paskambinom į
policiją. Tie atvažiavo, tokie jauni, gražūs, mandagūs. mes jiems
parodėm tą slėptuvę, švirkštus ir t.t. Tai buvo dienos metu,
narkomanai tokiu metu gatvėje - uždarbiauja. Policija pasakė, kad visus
juos žino, ir kad jie irgi žmonės, ir kad jiems irgi KAŽKUR GYVENTI
REIKIA. Mes su kaimynu nedrąsiai bandėm prieštarauti, jog name vaikai
gyvena, o "šitie" vakarais aplinkui šlaistosi. Policininkai į atsakė: o
kur vargšeliams dėtis - jie pinigų barams ar klubams neturi. Taip ir
išsiskyrėm, neradę bendros kalbos. Taika tęsėsi, tad narkomanai ir
toliau saugiai slėpėsi mūsų slėptuvėje. Po dviejų mėnesių mano ir
kaimyno kantrybė trūko. Mūsų vaikai panašaus amžiaus - trijų ir
šešerių metų. Tad vieną dieną susitarėm, nupirkom naują pakabinamą
spyną slėptuvei, dvi valandas nešėm narkomanų turtą ir gražiai
krovėme jį ant šaligatvio. O jie stebėjo mus iš kitos gatvės pusės -
bet nesikišo. Viską tvarkingai išvalėm, užkabinom naują spyną ir
lengviau atsidusę išsiskirstėm po namus. Kitą rytą radau savo mašiną
sumaitotą - išdaužti abu priekiniai žibintai, vienas galinis, vienas
šoninis langas iždaužtas ir priekinis suskaldytas. Niekas nepavogta.
Nuvežiau mašiną į servisą, draudimas apmokėjo. Džiaugiausi - tą
pirmą įdubą (avarija VII) draudimas irgi priskyrė vandalizmui - galų
gale ištiesino sparną. Matydavau tuos narkomanus kasdien centrinėje
gatvėje renkančius išmaldą. Aš jiems nieko nebeduodavau, o ir jie akis
nuleisdavo. Taip jiems ir atkeršijau. Tai atsitiko Petah-Tikvoje,
Rotšildo gatvėje, nr. 63. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17157