Stoviu sankryžoje, reikia sukti į dešinę, į gana stačią įkalnę.
prieš mane kažkoks kledaras. Jis pajuda ir užgęsta. Tada sunkiai
kosėdamas, kaip koks džiovininkas, užsiveda ir vėl bando pajudėti.
Pajuda pusmetrį ir vėl užgęsta. Visi kantriai laukiame, nes už manęs
jau irgi eilutė susidariusi. Taip pasikartoja kokius keturis kartus. Galų
gale jis užsiveda, šoka į priekį, aš paskui jį. Bet iš karto deda
ant stabdžių, nes kažkas atlekia iš kairės. Aš nespėju sustabdyti ir
nestipriai kalu jam į užpakalį. per užtamsinta galinį stiklą spėju
pamatyti, kad kažkas nuvirsta į priekį. Išlipu, mane išpila prakaitas
ir aš pasijuntu silpnai, jausmas, kad tuoj tuoj nualpsiu. Tas iš kledaro
irgi išlipa. Puola prie manęs, matyt mano išvaizda tikrai nekokia, nes
puola laikyti už parankės ir klausia, ar man viskas tvarkoje. Man gerai,
bet jūsų vaikas parkrito nuo smūgio, sakau jam. Koks vaikas, jis
nustemba. Na tas, kur sėdėjo ant galinės sėdinės. Jis nusijuokia,
jokio vaiko ten nėra, ten aukšta kuprinė stovėjo. Atneša man vandens,
siūlosi palydėti į pavėsį. Ne ačiū, sakau, važiuojam, nes už
mūsų jau ilgiausia eilė susidarė. Duoda man savo vizitinę, sako, jei
reikės kokios pagalbos, kad skambinčiau. Dar ilgai negaliu atsipeikėti,
bet važiuoju - juk reikia į darbą. Tai atsitiko Modiine, sankryžoje
prie mano namų.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17157