Ne mėlynos spalvos pasigendu, bet kūrybiškumo dvasios. O buvo taip smagu, kai prie straipsnelio supuola 100 aršių kritikų ir taip jį sutaršo į skutelius, kad net verkti norisi. O dabar nebėra užsidegimo, polėkio, patoso. Slenka lėtai per miestą mie ir sako, žiū, skrenda varna, tai gal reikėtų nušaut, bet ne, juk ir čia Dievo paukštelis ir gal tris dienas nelesęs, še, imk pusę batono... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19163