Neperseniausiai, kol dar nebuvo prisnigę, aptvėriau plotelį prie
vištininko, kad paleistos vištos neišsibėgiotų po visus sodybos
pakampius, kur jas pradėjo užpuldinėti kažkokie vištienos gurmanai.
Gal lapės, o gal ir šeškai. Kol neturiu svarių įrodymų išskyrus
keletą plunksnų-pukų krūvelių, tol negaliu tiksliai įvardinti
įtariamojo, tuo labiau apkaltinti, nes tai gali nemaloniai kvepėti net
Strazburo teismais. Kol teismas neįrodo kaltės, tol gerbiamieji
prelegentai gali būti tik įtariamieji. Šiaip ar tai , tai visai reikalo
esmės nekeičia- vištas leidau pasimacionuoti ant akių. Gerai pasnigus
baigėsi jų macionai, nes sniegas nėra mėgstamas- šala kojos. Kartą
vežiau malkas, pūtė neperstipriausias vėjas, bet vežant pro tinklinį
aptvarą išgirdau garsą lyg vėjas oštų pušyne. Iš pradžių
nesupratau iš kur tas garsas, nes arti pušynų nėra. Vėliau, gal po
kokių ilgų keturių- penkių sekundžių toptelėjo, kad tai plonų
vietų tinklas dainuoja pušyno balsu ir intonacijomis. Smagu buvo
paklausyti ir į pušyną nereikia eiti. Prisiminiau perskaitęs Ivsiuko
komentarą. O Slogučiui paantrinsiu Krankt - džiaukis tuo ką turi, nes
kiti būtų laimingi tavo vietoje. Visada už mus yra ir bus gražesnių :)
turtingesnių, protingesnių, stipresnių, bet ar jie laimingesni- tai dar
klausimas. Jaustis laimingu nereikia didelių pinigų, seksualių
gražuolių ar brangaus konjako. Gal reikia tik sielos ramybės, kurios
pasiekti  moko ir indų išminčiai ir krikščionių tikėjimas? Beje, vos
nepamiršau, labas rytas.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19163