Džiaugiuosi jei pralinksminau, liūdna  būna, griaužiuosi  jei ką
supykinu, sugadinu nuotaiką. Visaip pasitaiko, bent jau gerai, kad geros
intencijos-  kai kurios gal tiks  pragare vienam kitam takeliui išgrįsti.
Vis bus smagiau griešnom dūšelės nei po purvyną maknoti. Kas žino,
gal ir man teks tais  takeliais su Krankt ir Mieste pašliaužioti? Turiu
keletą rogių- vienos arklinės, vietinių razvalinom vadinamos, gal
todėl, kad jose gali gulėti atsilošęs, bet neturiu arklio, pardaviau,
iki siol širdį sopą, bet toks jau gyvenimas. Liko malonūs prisiminimai
ir ,ačiū Dievui, sveiki kaulai. O galėjo likti mažiau, nes labai
nartus, padūkęs buvo. Gražuolis. Duotų kruopų Varnos kumelaitei. Ir ne
tik. :)) Ačiū už palinkėjimus- ir jūs visi pašildote mano sielos
užkampėlius ir plyšelius.:) Duktė - Londone. Nelengva jai, nes ir ten
krizė, bet kalbant skaipu- šypsosi linksmai. Gal nenori manęs
nuliūdinti. Nenuliūdina, nors rūpi. Savas vaikas, nenuostabu. Varna net
apsiverkė išleisdamas savo vaiką iš gimtojo lizdo į neaiškią
ateitį. Puikiausiai jį suprantu.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19163