Dėdė Semas nuo neatmenamų laikų gyveno šalia vadinamosios "Ledainės",
priešais "Vaivos" kavinę M. Gorkio gatvėje. Niekur toli nuo namų
neidavo... Dėdė Semas šią pravardę gavęs dėl išminčiaus barzdos ir
keistos skrybėlės, dažniausiai tylėdavo. Jis neužkabinėjo žmonių,
nekaulydavo pinigų degtinei, tiesiog laukdavo. Stovėdavo, kaip įkaltas
valandą, dvi, ir tris, ir keturias savo namų tarpuvartėje...
Dažniausiai šis heroiškas laukimas atsipirkdavo. Bernardinų vienuolyne
įsikūrusio Dailės instituto studentai nuo seno laikė gatbe išlenkti
taurelę su dėde Semu. Neretai būdavo galima apie pietus užtikti jį
M.Gorkio gatvės gastronomo kiemelyje, kur tarp tuščių taros dėžių,
benamių katinų ir šiukšlių,apsuptas smalsių keramikų, lipšnių
dizainerių ar plepių vitražistų, iš butelio gurkšnodavo "Žilvitį",
"Alytį", "Gintaro krantą" ar panašų rašalą... Kartais būsimieji
dailininkai 
pasivadindavo jį ir į instituto studijas. Čia drauge su nuogomis
pozuotojomis Tereza, Asia ir jų vyresniąja Nadia dėdė Semas leisdavo
lietingus rudens ir atšiaurius žiemos vakarus. Herkus Kunčius. Lietuvis
Vilniuje. Gal sakysit, kad be meilės parašyta? Nedrįskit!  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19163