Skurdi asmenybe tas Alvidon, ka cia su juo besnekesi. Tokius zmones T.S. Eliot apibudino kaip ‘Hollow People’ – zmones be fantazijos, arba zmones mastantys tik is savo varpines. Kadangi Alvidon yra biologiskai ir ekonomiskai aktyvus, jis viska vertina tik is savo varpines (=kol as valgyt turiu, kiti neturi teises verkti - tegul eina dirbt, tinginiai). Panasiai kaip ir Arturas Racas – partijas vertina pagal savo artimuju aplinka ir nauda savo bobutei (= tas pats otkatas). Tokiems zmonems nusispjaut, kas vyksta su visuomene aplink juos. Jiems nesuprantama, kad yra tokiu, kurie is tiesu balansuoja tarp skurdo ir vidutinio atlygio musu ES salyje, padengiancio tik maisto ir drabuziu islaidas. Bet liudniausia – tokiems zmonems smegenys yra isplautos iki dar didesnio lygio, koks buvo pasiektas musu tautoje Sovietu laikais deka komunistu propagandos. Jie sventai tiki, kad visuose mainuose egzistuoja laisva rinka ir laisva konkurencija, kad kapitalistine Vakaru santvarka yra geriausia, kas mus galejo nutikti, ir kad jeigu siandien parduotuveje yra importuotu prekiu, tai reiskia, kad pas mus yra geras gyvenimo lygis, geriau nera ko ir noret. As nenoriu leistis i Nobelio premijos lauretu mokslus apie sociuma kaip visuma ir aiskinti, kad visai ne pinigai apsprendzia socialines sistemos geruma/bloguma. Tenoriu pazymeti, kad tokie ekonomiskai aktyvus zmones ziuri naudos visu pirma tik sau ir nepatenkintas niurzga, kai koks nepazistamas lietuvis ji broliu pavadina = nelygis! Tokiems zmonems galima priminti tik tiek: kadangi finansu sistema ir prekyba yra zero-zero game (balansas), tamstos Alvidon uzdirbti pinigai yra kazko kito saskaita (ar tai pralosusio investuotojo i akcijas, ar indu vaiku, pralosusio Teleloto… - cia neesme kieno) Tai – FAKTAS. As suprantu, kad tai yra naturalu (galima sakyti – gamtos desnis), bet kai tokie sausi zmones darbo santykius ima pateikti tokiame kontekste, kur tarytum jie vieninteliai su Bilu Geitsu yra darbstuoliai (nusipelne gyventi geriau) o visi kiti (invalidai, gaisrininkai, muzikai, pensininkai) tinginiai ir del to ubagai (nusipelne gyventi blogiau) – cia jau ramiai klausyti nebegalima. Tai ir yra sio pasaulio paradoksas. Tai, kas naturalu – kartu yra ir ziauru. Bet kad megautis tuo? Neisivaizduoju, koks zmogus turi buti, kad priimtu tokia sistema kaip pasitenkinima? Treideriu kalba tai skamba taip: kai nera buliu, meskos nebeturi ka pjauti! Ir visos fondines rinkos (iskaitant ir Alvidon pinigeliu verte bei galimybes juos uzsidirbti nevagiant) neria zemyn… Atleisk, Alvidon