Kai Jonas XXIII pareiškė norą šaukti susirinkimą, ši žinia daugeliui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Net ir kai kurie teologai manė, kad jo visai nereikia. Jokių naujų here-zijų Bažnyčioje nebuvo kilę. Nebuvo prieš ką mesti ekskomunikas. Jei kas su Bažnyčia nesutiko, jau buvo pats iš jos tylomis pasitraukęs. Gi savo viduje Bažnyčia buvo vieninga ir centralizuota, ypač Pijaus XII laikais, kaip gal dar niekad savo istorijoje. Bažnyčia buvo tvirta piramidė su galingu administraciniu aparatu pačioje viršūnėje, kuriam visi lenkėsi.Kai Jonas XXIII pareiškė norą šaukti susirinkimą, ši žinia daugeliui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Net ir kai kurie teologai manė, kad jo visai nereikia. Jokių naujų here-zijų Bažnyčioje nebuvo kilę. Nebuvo prieš ką mesti ekskomunikas. Jei kas su Bažnyčia nesutiko, jau buvo pats iš jos tylomis pasitraukęs. Gi savo viduje Bažnyčia buvo vieninga ir centralizuota, ypač Pijaus XII laikais, kaip gal dar niekad savo istorijoje. Bažnyčia buvo tvirta piramidė su galingu administraciniu aparatu pačioje viršūnėje, kuriam visi lenkėsi. O vis dėlto už šio impozantiško fasado slypįs bažnytinis gyvenimas buvo patekęs į krizę. Tą krizę buvo iššaukę ne dogminiai klausimai, o pats žmonijos istorijos procesas. A. Maceinos klausimai A. Maceina prieš tris metus šiame žurnale yra paskelbęs labai įdomų ir vertingą straipsnį: "Trys klausimai dvasiškijai (dvasiškių ir pasau-liškių pokalbio reikalu)". Jis rašo: "Dabar dvasiški] a stengiasi pasauliškius įsąmoninti, kad šie nešioja savyje karališkąją kunigystę ir esą šventoji tauta. Ši sąmonė pasauliškiam yra būtina, kad jie galėtų būti tikrai vertingais Kristaus Kūno nariais. Tačiau prie šios sąmonės priklauso ir pasiaiškinimas, kodėl jie ilgus, labai ilgus amžius nežinojo toki esą ir nebuvo tokiais iš dvasiškių pusės laikomi. Kas ir kodėl pridengė šį sakramentinį pasauliškių kilnumą? Klausimas yra būtinas ir neapeinamas. Nuo jo priklausys, ar pasauliškiai tikrai pasijaus esą nepakeičiami Kristaus Kūno nariai ar toliau liks tik hierarchijos veikimo medžiaga". Toliau A. Maceina išvedžioja, kad jei "pasauliškių veikla Bažnyčioje yra dogmatinio pobūdžio, vadinasi, negali būti paneigta, pakeista, pridengta, nustumta į šalį, nepažeidžiant pačių krikščionybės pagrindų", tai "šiuo atveju ana penkiolikos šimtmečių pasauliškių tyla reikštų didžiulį klystkelį, kurį pati dvasiškija pradėjo, juo ėjo ir todėl pasauliškių mases pralaimėjo".1 Šičia darosi reikalinga ilgesnė ekskursija į anuos penkiolika šimtmečių.1968 m. aidai.us -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094