Kažin kažin, Nebai... Keista, kas man dabar nutiko. Kažkaip nei iš šio, nei iš to susiradau tame religinių filmų sąraše M. Gibsono "Kristaus kančią". Galvojau sau, pažiūrėsiu dar kartą, nes kai jis pasirodė, buvau žiūrėjusi. Mano padėtis dabar tokia, kad viską reikia atrasti iš naujo, nei buvo prieš keletą metų; viskas pasikeitė. Nesakysiu, ką jaučiau žiūrėdama filmą. Tik pagalvojau, kad pasakysiu jums tokį labai primityvų palyginimą, kuris galėtų palengvinti supratimą apie tai, kaip Kristaus kūnas tampa amžinybės maistu, duona, maitinančia mūsų sielą. Kai užmušamas koks žvėris, iš baimės jo kūne, mėsoje lieka streso pėdsakų - tokia mėsa negyva, blanki, praradusi blizgesį. Ir jeigu žmogus miršta iš meilės kitiems, jo kūnas irgi gali prisipildyti kokių nepaprastų galių, pvz., buvo daugybė atvejų, kai po keliasdešimt metų atverdavo karstą ir rasdavo kūną nesuirusį. Ir jei nukelsite meilę į neapsakomą aukštį, iki pat dangaus, iki pat Dievo, iki kurio priartina tik tyra ir nepaprasta kančia ir auka, tuomet tikėjimas tokiu maistu ir atveria dangų. Maždaug taip. Tikėjimas tiesiog priartina prie Golgotos. Ir kas dar keisto atsitiko šįvakar. Po filmo pažiūrėjau į kalendorių - šiandien Kryžiaus išaukštinimo minėjimas. Rytoj - Marijos Sopulingosios šventė. Buvau pamiršusi. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094