Kažkodėl šiandieną netraukia laukas,nes vėjota, bitės turės lukterti geresnio oro, tad pasėdėsiu dar prie kompiuterio šiek tiek ir papasakosiu ką veikiau antrąją buvimo dieną. Faktiškai tai buvo pirmoji Londone. Jurga gavo pusdienį laisvo laiko tėvo atvykimo proga, o po pietų turėjo eiti pas tokį senuką( kiek jaunesnį už mane) tobulinti anglų kalbos rašybą. Šis anglų kalbos mokytojas yra ir rašytojas, labai inteligentiškas, malonus, anot Jurgos,žmogus. Deja, jis neseniai Amerikoje susirado gyvenimo draugę ir netrukus išvyksta pas ją gyventi, tad Jurga yra jo paskutinė Anglijoje mokinė. Taigi, ryte traukiniu, po to metro atsiradome centre netoli Pikadilio. Jurga nupirko mano telefonui O2 sim kortelę, savaitinį Oyster bilietą, su kuriuo galėjau važinėti bet kuriuo, išskyrus taksi, transportu. Kadangi ji turėjo paskyrimą į šukuosenų saloną, tai nusivedė ir mane, kad paleistas pagastroliuoti vienam kelias valandas ,žinočiau kur sugrįžti. Turėjau jau telefoną, tad galėjau su ja susiskambinti, jei pasimesčiau, vis dėl to ji rūpestingai patarė nenupėdinti kur akys veda, o suktis kvartale, jei norėsiu pailsėti- šalia yra nedidukas parkas. Jei Kan būtų su mumis užėjusi į tą kirpyklą, nesakytų, kad Londone nematė gražių moterų. Tiek kirpėjos, tiek klijantės buvo įvairiausių tautybių, veido bruožų, bet visos labai gražios. Nedrąsu buvo man vaikštinėti, kaip viščiukui ką tik išsiritus iš kiaušinio Ypač mane , kaip kokią kaimo bobulytę Vilniuje, gąsdino kairiaja puse važinėjantis transportas. Per visą buvo laiką taip ir nepripratau prie jo. Ypač sankryžose. Jaučiausi kaip tarp trijų pušų medžiotojų užspeistas zuikis P. Apėjau iš lėto visą kvartalą stengdamasis neatrodyti žiopliu iš Molėtų kaimo. Ar pavyko? Negaliu garantuoti. Gražūs prieškariniai pastatai nedvelkė gigantomanija, gatvės kaip Lietuvoje, jei ne ta kairioji nesąmonė. Parkelis labai mielas, su skulptūra viduryje. Londone pastebėjau nemažai skulptūrų, monumentų, kuriuos savo lėšomis pastatė giminės, draugai tam ar kitam žymiam, anot jų, Anglijai, Londonui, ar šiaip nusipelnusiam veikėjui. Įdomu, kad nors buvo suoliukų, nemažai anglų sėdėjo, gulinėjo, valgė ant žalios pievutės. Matyt nuolatinis buvimas tarp akmeninių sienų ir ant akmens šaligatvių iššaukė gamtos troškimą, kurį jie realizavo paprasčiausiai prieinamu būdu. Žinoma, jei visi sutikti gatvėje žmonės būtų kartu suėję į tą parkelį, tai sugultų vienas ant kito eilėmis ir viršutinė eilė būtų su lyg greta stovinčio pastato stogu.Jurgai pasidarius šukuoseną-dar trumpiau pasikirpus ir taip jau neperilgiausius plaukus, kurie jai prie jos guvaus temperamento visai tiko, nuėjome į netoliese esančią išreklamuotą Pikadilio aikštę, kuri man pasirodė visiškai mažutė, aikštelė su Eroso (Amūro?) skulptūra ant įmantraus postamento, kurio laipteliai buvo apsėsti išvargusių ne itin linksmais veidais, turistų.Dar nemažai jų zujo aplinkui. Muzikantas , dūdmaišiu grojo specifinę airišką melodiją. Neilgai trukę nuėjome(taip priklauso) į šalia esantį "Kinų miestą" papietauti už 10 svarų ypatingu būdu paruoštos antienos. Deja, nedidelis kiekis antienos gabaliukų buvo sausi , sudžiuvę, kaip ir Vilniuje kinietiškuose restoranuose. Jos sudrėkinti galėjai keliais aštriais padažais, bet neturėjau kelių valandų šiai procedūrai. Vėliau atnešė puodelį su plonyčiais permatomais apskritais (priminė komunijos, tik didesni) blyneliais, į kuriuos sudėjau tuos gabaliukus, plonytes ir trumpas kaip degtukai agurko atraižėles, virtų ryžių, svogūno galvos skiauteles. Vienu žodžiu, abu buvome kažkiek nusivylę.Bet ką norėti už 10 svarų... Tada vienbėgiu traukinuku, kuris važiuojant labai kratė į šonus (Viena koja ir yra viena), nuvykome į Canary Wharf ištaigingą naujų aukštuminių pastatų rajoną, kur viename iš pastatų Jurga turėjo susitikti su mokytoju. Aš tuo tarpu apžiūrinėjau pastatus, vandens kanalus su jame prisišvartavusia jachta. Nustebino stiebo aukštis, gal apie 30 metrų. Vėliau Jurga pasakė, kad ji priklauso vokiečiui, kurio firma gamina neįgaliesiems įvairiausią įrangą. Aš, kaip koks komunistas, pastebėjau- prabangią jachtą įsigijo iš neįgaliųjų pinigėlių. :)Dar paslampinėjau po pusrūsyje esančią Whiterose parduotuvę, kur po darbo, greta esančių didžiųjų bankų kostiumuotieji klerkai uždusę skubomis pirko maisto produktus savo šeimoms. Jų žmonoms pasisekė. Aš, neiškentęs, nusipirkau Frankfurto dešrelių, nes tos žolės ir žuvys, nors ir skanios, bet skrandis vis siuntinėjo man vienam suprantamus signalus. Važiuojant traukiniu namo, vienoje stotelėje įlipo dailininkas su didoku aplanku, atsistojo vagono gale , pradėjo traukti ir demonstruoti vieną po kito savo paveikslus. Sėdėjau netoli ir susidomėjęs žiūrėjau. Vieni buvo visiškai geri, ir aš nejučiomis linktelėdavau galva, pamačius kitus, abejingai trukčiodavau pečiais, o pamatęs kelis visai prastus, nesusilaikiau nešyptelėjęs. Jis buvo pradėjęs traukti eilinį, bet staiga įkišo atgal. Vis dėl to spėjau pamatyti nuogos moters kūno dalį. Pastebėjau, kad jis demonstruodamas paveikslus žiūrėjo į mane, gal todėl, kad vagone nebuvo daug žmonių, o, gal aš vienintelis savo grimasomis nejučiomis rodžiau savo vertinimą. Deja, nebaigus dailininkui demonstruoti visų paveikslų, reikėjo mums išlipti. Atsistojęs nusišypsojau jam ir parodžiau pakeltą į viršų nykštį. Dailininkas taip pat nusišypsojo ir linktelėjo atsisveikindamas galva. Tikrai, kai kurie jo paveikslai buvo puikūs. Lietuvoje tikrai jis bebūtų tarp autsaiderių. Vakarienei vėl buvo daržovės, žuvis ir sausvynis. Na,pagalvojau,rytoj, visiems išėjus į darbą , prisikirsiu frankfurto dešrelių. Su mažais skaniais pomidoriukais. Turėjau nuo buto ir nuo namo raktus, tad galėsiu kada noriu išeiti ar pareiti. Iki sekančio pasimatymo, jei nepabodau.:) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20094