Borisas Dubinas: „Šiuo metu Rusijoje vyrauja pergalingo požiūrio į istoriją poreikis“ Rusijoje baigiama rengtis 65-osioms pergalės prieš nacistinę Vokietiją metinėms. Gegužės 9-oji – tai ir Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Kuo daugiau laiko prabėga nuo šios datos, tuo daugiau reikia įdėti pastangų, kad naujos kartos suprastų, kokia tragedija tada buvo ištikusi pasaulį. Tačiau sužinoti tiesą apie karą, šiandien nė kiek ne lengviau nei pokariu. Nuolat daugėjant informacijos šaltinių, klausimas, kuriais iš jų verta pasitikėti, tampa vis aštresnis. Iš kur rusai gauna informaciją apie Didįjį tėvynės karą? Koks požiūris visuomenėje populiariausias? Į šiuos „Laisvės radijo“ žurnalistės Veronikos Bode klausimus atsakė Analitinio Jurijos Levado centro vyresnysis mokslinis bendradarbis Borisas Dubinas. "Kadangi gyvų to istorinio laikotarpio liudininkų liko visai nedaug, žmonės informaciją gauna daugiausia iš žiniasklaidos. Pirmiausia – iš televizijos. Kalbu apie per televiziją rodomos sovietinius filmus, visų pirma tuos, kuriuose veikia žvalgybininkai ir kontražvalgybininkai. Šiuo metu Rusijoje yra kultivuojami sovietinio tipo herojų įvaizdžiai, sovietinis požiūris į karą ir priešą." Koks to metų įvykių paveikslas klostosi žmonių galvoje? Iš esmės prieštaringas. Tačiau formuojasi tam tikras bendras požiūris, artimas tam, kuris vyravo vėlyvuoju sovietmečiu. Šiuo atžvilgiu pagrindiniu įvykiu tampa ne pats karas, o pergalė. Pergalė laikoma vertinga pati savaime. Svarbu, kad mes laimėjome, o ne tai, ką ši pergalė mums davė ir ko nedavė. Daugelis žmonių nekelia sau klausimo, ar ši pergalė atnešė laisvę sovietinei liaudžiai ir kitoms tautoms, kurios papuolė į sovietų įtaką. Taip daugelį karo pradžios epizodų: triuškinantį pralaimėjimą, Vlasovo armiją, masinį savanorišką sovietinių piliečių pasidavimą į nelaisvę, tai, kas atsitiko jiems vėliau, kas buvo su tais, kurie nukentėjo kare, – dauguma rusų palieka nuošalyje. Protus valdo oficialusis požiūris, kuris koncentruojasi ties pergale ir daugeliu aspektų yra susietas ir palaikomas Stalino nugalėtojo vaizdiniu. Ir atvirkščiai, pergalės reikšmingumas palaiko Stalino vaizdinio reikšmingumą, be kurio mes esą nebūtume galėję laimėti karo. Kaip apibūdintumėte šiandienykštį rusų santykį su istorija? Kas, Jūsų nuomone, žmonėms svarbiausia? Šiuo metu vyrauja pergalingo požiūrio į istoriją poreikis. Jis turi kompensuoti daugelį šiandienos dalykų, susijusių su socioekonomine ir politine situacija Rusijoje. Jis turi „pridengti“ neigiamus praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio negatyviuosius efektus, ekonominius to meto įvykius, du Čečėnijos karus ir t. t. Šį poreikį akivaizdžiai palaiko masinės komunikacijos priemonės ir švietimo sistema – tiek vidurinių mokyklų, tiek aukštojo mokslo. Toks paguosti turinčios istorijos vaizdinys yra suprantamas, tačiau tai reiškia, kad visuomenė nenori suaugti, nenori subręsti ir tapti atsakinga, taip pat ir už savo praeitį.