Iš formos formon - vis be atvangos, Ir niekur nėr namų, nei laimės, nei kančios, Mums niekur duona varpoj nelinguos, Visur mes kelyje, visur svečiuos. Mes žaislas dievo rankoj. Nežinia, Ką jis sumanė. Molis mes tylus: Nei juokias jis, nei verkia ir delne Vis permaigomas krosnin nepaklius. Ak, būt išdegtiems! Sustingt, sustoti! Tas ilgesys net virpulį mums kelia. Bet atvangos nėra, ir niekada į stotį Nenuveda mūs begalinis kelias. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18464