negaliu nepasigirti- šiandieną man sėkminga diena. Ne be reikalo visi,
tame tarpe ir Briedis, sveikino  mane su artėjančiais naujaisiais ir
linkėjo sėkmės, laimės ir t.t. Taigi va. Vežiojau su karučiais malkas
namo, mėgstu turėti atsargų, kad nereikėtų lyjant, sningant, pustant,
ar sirguliuojant vežti malkas, tad stengiuosi namie turėti bent savaitei
atsargų. Paskutiniu reisu sugalvojau kitu būdu nuo kalniuko vežti su
kaupu stambiomis sunkiomis beržo kaladėmis pakrautus karučius. Šiaip
tai karučiai priekyje riedėdavo žemyn, o aš iš paskos įsiręžęs
laikydavau už rankenos, kad karučiai per greitai neįsivažiuotų ir
neapvirstų. Truputį pasnigę, todėl labai slidu ir sunku būdavo
nenuslysti paskui. Sugalvojau, kaip atrodė, labai gerai- eisiu atbulas
prieš karutį ir stengsiuosi jį prilaikydamas lėtai nuleisti nuo
kalniuko. Deja, nesugebėjau išlaikyti sunkiai pakrautų karučių, jis
mane nustūmė, paslydau ir kritau kniubščias. Visos kaladė pabiro ant
manęs, o viena taip trenkė į galvą, kad net skanu pasidarė ir tik
kartojau-kad neprarasčiau sąmonės, kad tik neprarasčiau sąmonės.
Pasisekė, nepraradau, nes smūgis buvo per pirštą aukščiau smilkinio.
Tas mane ir išgelbėjo. Pasisekė velniškai, ar ne. Be to toje vietoje
pradėjo dygti ragas- galėsiu ir aš kaip briedis didžiuotis juo. Kurį
laiką dėjau sniego kompresus, bet prisiminiau darželio auklyčių
atradimą- parėjęs namo gerai išmuilinau ūkišku muilu. Turėtų guzas
sumažėti. Taigi, niekad nežinai žmogus kas tavęs tyko už kampo. Kagi,
gera pradžia -pusė darbo, tad tikiuosi, kad šių metų 50 procentų
nelaimių jau būsiu pergyvenęs. Liko dar tik 50. :) 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058