kai buvau mažas. Mane tėveliai išmesdavo atostogom į kaimą pas tetą.
Patys norėjo nuo manęs pailsėt matyt, cha cha. Prisimenu kiaules
tvartuose. Su pusbroliu mes mėtydavome akmenukus į storą tokią
kiaulišką odą. Į mus žiūrėdavo tokios bereikšmės ir visiškai
nepiktos kiauliškos akys. Ir kriukteldavo vis. O mums buvo juokinga. Gal
ir negražiai elgėmis su kiaulėmis, velniai suprasi. Greit pamiršdavom
ir bėgdavom maudytis prie ežero. Tokia buvo vaikystė. Dabar vėl
kiaulės kriuksi. Tokios stora oda, kvailom akimis ir purve sėdinčios.
Čia apie pasi, toto, tt ir kitus. Tokie nejautrūs, kaip tos kiaulės.P.S.
tiesa, Mes su pusbroliu (tetos sūnus) labai mylėjom paršelius. Jie tokie
bejėgiai ir ... neįtikėtina, gražūs ir labai jautrūs. Jų kiaulė
atsivesdavo kokių 20 štukų. Paršelius apgyvendavo greta mūsų gonkuose
- teta taip norėdavo, kad kuo daugiau išliktų, todėl įnamindavo. Mes
su pusbroliu nė kiek nesivaržydavom tokia kaimynyste. Išlikdavo vos 5,7
paršeliai gyvais. Skaudu buvo žiūrėt. Bet teta pašalindavo mirusius
greit, mūsų neskaudindavo. Aš niekada nesusimąstydavau, kad gražūs
paršeliai išauga į pasi/toto ir kitus storaodžius padarus, kuriems gera
purve, mele, neteisybėje ir pakriuksi pavymui

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058